Programos

Nik Bärtsch (1971*) šveicarų pianistas, kompozitorius, įrašų prodiuseris ir rašytojas iš Ciuricho. Repetatyvumas ir kaita yra pagrindiniai jo muzikos ir atlikimo motyvai. Nik Bärtsch kūryba yra šiuolaikinės muzikos, džiazo ir funk įtakų sankirtoje. Jo muzikoje ryški rytietiškos filosofijos ir Jameso Browno ostinato įtaka ir jo domėjimasis amerikiečių kompozitorių Steve’o Reicho, Johno Cage’o ir Mortono Feldmano kūryba. Nepaisant visos įvairovės – elementų iš įvairiausių muzikinių pasaulių – nuo funk ir džiazo iki naujos klasikinės muzikos ir japonų ritualinės muzikos garsų – jo muzika turi aiškų savitą ir nesumaišomą braižą. Rezultate – vingiuojanti, toniškai ir ritmiškai labai diferencijuota muzika, sudaryta iš kelių frazių ir motyvų, kurie įvairiai derinami ir susiliejantys tarpusavyje.

8 Moduls for Piano Solo
kompozitoriaus žodis – šį fortepijoninį ciklą sudaro aštuoni moduliai, skirti fortepijonui solo. Jie gali būti atliekami atskirai arba kintamomis kombinacijomis ir tvarka, priklausomai nuo atlikėjo konteksto ir galimybių. Nors įrašų interpretacijos kartais skiriasi nuo partitūros, mat ji eksperimentinio-improvizacinio pobūdžio, jos vis tiek atitinka kūrinių idėją ir darną.

Jos kūryba – racionalūs kūrybos principai, muzikos formų konstravimas, paremtas grafinėmis linijomis ar matematinėmis skaičių sekomis. Tačiau griežtų taisyklių laikymasis neapribojo jos fantazijos erdvės ir nesuvaržė meninės intuicijos. Per pastarąjį dešimtmetį parašytuose Loretos kūriniuose prasiveržia emocinis pradas, o minimalistinę raišką keičia neoromantinė ekspresija. Kompozitorė brėžia savo minčių linijas ir augina išgyvenimų kulminacijas pasitikėdama nuojauta. Pati autorė savo naująją kūrybą vadina būsenų muzika. Nuolatinė kompozitorės būsena – veiksmas, nerimas ir noras aplenkti laiką, padaryti daugiau nei įmanoma. Tad ir nuotaika, į kurią panirsite klausydamiesi jos muzikos, nebus melancholija – jūs pajusite trykštančią garsų energiją.

Alpių traukinys (4 rankoms)
begalinis kompozitorės žavėjimasis Šveicarija ir jos kraštovaizdžiu nugulė kompozicijoje fortepijonui keturioms rankoms „Alpių traukinys“. Remiantis įvairiais ostinato raštais (aliuzija į važiavimą traukiniu), harmonijų ir charakterių kaita atveria vis kitokį muzikinį horizontą, kuris iškyla tarsi naujas Alpių kampelis, sukeliantis naujas emocijas ir sukuriantis atvirukų vertus prisiminimus.

Dieter Ammann (1962*) gimė Šveicarijoje, labai muzikalioje šeimoje. Baigęs studijas Liucernos muzikos edukacijos ir bažnytinės muzikos akademijoje, bei keletą semestrų Šveicarijos džiazo mokykloje Berne, jis pradėjo koncertuoti improvizacijos ir džiazo muzikos srityse. Vėliau Bazelio muzikos akademijoje Dieter Ammann studijavo teoriją ir kompoziciją Roland Moser ir D. Müller-Siemens klasėse, dar vėliau tobulinosi Wolfgang Rihm ir Witold Lutoslawski meistriškumo kursuose. Nuo devintojo dešimtmečio pagrindine jo veikla tapo komponavimas.

Regard sur les traditions (4 rankoms)
terminas „tradicija“ šiame kūrinyje – nuoroda į Messiaen ir Ligeti kūrybą, kuri atsispindi ir kūrinio skambesyje. Jei iš Messiaen jis naudoja vieną iš muzikinių modulių, Ligeti čia reiškia muzikinio judėjimo mechanizavimą. Vienas kompozitoriaus rūpestis buvo įvairiais būdais sulaužyti tradicinį rašymo stilių „viršus: melodija – apačia: akompanimentas“, kad abu atlikėjai taptų lygiaverčiais partneriais. Tolimesnis kompozicinis įdomumas – mechaniškai kartojamo modelio keitimas jį nuolat greitinant arba lėtinant.

Jo muzika gimsta iš tradicijos, ją pratęsia ir net deklaruoja. Vilniuje bei Londone studijavusio kompozitoriaus kūryba prasidėjo istorizuojančiu požiūriu į garsą. Neieškota būti moderniu tikrąja šios sąvokos prasme, o norėta tarytum perleisti per save tai, kas jau žinoma ir artima. Iš arčiau peržvelgęs tradiciją ir, neabejotinai, ja padėdamas pagrindą tolesnei savo kūrybai, kompozitorius pamažu nutolsta nuo praeities įtakų ir priartėja prie post-spektrinės raiškos.

Chromatography
„Kai pradėjau rašyti šį fortepijoninį etiudą, pirminė mintis buvo pažvelgti į instrumento skambesį per spalvų perspektyvą. Plačiąja prasme pavadinimas Chromatography verčiamas kaip spalvų rašymas arba spalvotas piešimas (χρώμα + γραφικά). Darant prielaidą, kad spalva yra dažnis, muzikinius parametrus, tokius kaip harmonija, tembras, registras, pulsas ir kt., galime vertinti taip pat kaip dažnį – impulso variaciją.” Visame kūrinyje netiesioginės nuorodos į didžiulę fortepijono repertuaro tradiciją, apimančią du šimtmečius: Lisztas, Chopinas, Debussy, Ligeti, Nancarrow… Nuo laisvai tekančių eilučių iki mirgančių Ravel-Esque faktūrų šis etiudas kviečia į kelionę per visą spalvinį fortepijono peizažą, nepaisant jo unikalaus vieningo tembro.