Michelangelo Buonarroti (1475 - 1564)


Francesco Petrarca (1304 - 1374)


Michelangelo Buonarroti
(1475 - 1564)

Sonetto XVI

Sonetto XVI

Sì come nella penna e nell’inchiostro
È l’alto e ’l basso e ’l mediocre stile,
E ne’ marmi l’immagin ricca e vile,
Secondo che ’l sa trar l’ingegno nostro;
Così, signor mie car, nel petto vostro,
Quante l’orgoglio, è forse ogni atto umile:
Ma io sol quel c’a me proprio è e simile
Ne traggo, come fuor nel viso mostro.
Chi semina sospir, lacrime e doglie,
(L’umor dal ciel terreste, schietto e solo,
A vari semi vario si converte),
Però pianto e dolor ne miete e coglie;
Chi mira alta beltà con sì gran duolo,
Dubbie speranze, e pene acerbe e certe.

Translation from Italian (Italiano) to English copyright © by Carl Johengen

Sonnet XVI

Just as in pen and ink
there is a high, low, and medium style,
and in marble are images rich and vile,
according to the art with which we fashion it,

so, my dear lord, in your heart,
along with pride, are perhaps some humble thoughts:
but I draw thence only what is proper for myself
in accordance with what my features show.

Who sows sighs, tears and lamentations
(dew from heaven on earth, pure and simple,
converts itself differently to varied seeds)

will reap and gather tears and sorrow;
he who gazes upon exalted beauty with such pain
will have doubtful hopes and bitter, certain sorrows.

Sonetas XVI

Taip pat kaip rašalas ir plunksna
Sukurti gali stilių aukštą, žemą, vidutinį,
O marmuras – prakilnų ar niekingą veidą,
Taip kaip sutvert jį talentas mūs moka;

Taip, mano mielas pone, tavo sieloj,
Greta didybės slypi gal ir atjauta kukli;
Nors aš iš ten pasiimu vien tai,
Kas man pačiam būdinga teatrodo.

Kas sėja ašaras, atodūsius, raudas
(Rasa iš žemiško dangaus – tyra ir paprasta –
Skirtingoms sėkloms ji skirtingą galią teikia),

Tas pjaus ir rinks verksmus bei skausmą;
Juk į aukščiausią grožį žvelgiančio skausmingai,
Viltis miglota laukia, na, o širdgėla – tikra.

Sonetto XXXI

Sonetto XXXI

A che più debb’io mai l’intensa voglia
Sfogar con pianti o con parole meste,
Se di tal sorte ’l ciel, che l’alma veste,
Tard’ o per tempo, alcun mai non ne spoglia?
A che ’l cor lass’ a più morir m’invoglia,
S’altri pur dee morir? Dunque per queste
Luci l’ore del fin fian men moleste;
Ch’ogn’ altro ben val men ch’ogni mia doglia.
Però se ’l colpo, ch’io ne rub’ e ’nvolo,
Schifar non poss’; almen, s’è destinato,
Ch entrerà ’nfra la dolcezza e ’l duolo?
Se vint’ e pres’ i’ debb’esser beato,
Maraviglia non è se nud’ e solo,
Resto prigion d’un Cavalier armato.

Translation from Italian (Italiano) to English copyright © by Carl Johengen

Sonnet XXXI

To what purpose do I express my intense desire
with tears and sorrowful words
when heaven, which clothes my soul,
neither sooner or later relieves me of it?

To what purpose does my weary heart long to die,
when all must die? So to these
eyes my last hour will be less painful,
all my joy being less than all my pains.

If I cannot avoid the blow,
even seek them; since it is destined,
who will stand between sweetness and sorrow?

If I must be conquered in order to be happy,
no wonder then that I, unarmed and alone,
remain the prisoner of an armed Cavalier?

Sonetas XXXI

Iš kur tas didis noras atsirado
Man išsiliet verksmu ir sopulingais žodžiais;
Jeigu dangus, kurs sielą man aprengia
Nei tuoj, nei kiek vėliau jos neišlaisvins?

Kodėl širdis nuvargus ilgisi mirties,
Kai mirti reiks visiems? Tik šių akių dėka
Man paskutinė valanda kankinančia nevirs
Ir laimė bus didesnė negu skausmas.

Tačiau jei smūgio negaliu išvengti,
Kuris paskirtas man,
Ką rasiu tarp švelnumo ir graudumo?

Jei nugalėtas tapt turiu, kad tapčiau aš laimingu,
Tai nieko nuostabaus, kad vienišas, beginklis,
Aš kaliniu lieku šio riterio ginkluoto.

Sonetto XXX

Sonetto XXX

Veggio co’ bei vostri occhi un dolce lume,
Che co’ miei ciechi già veder non posso;
Porto co’ vostri piedi un pondo addosso,
Che de’ mie zoppi non è già costume.
Volo con le vostr’ale senza piume;
Col vostr’ingegno al ciel sempre son mosso;
Dal vostr’arbitrio son pallido e rosso,
Freddo al sol, caldo alle più fredde brume.
Nel voler vostro è sol la voglia mia,
I mie’ pensier nel vostro cor si fanno,
Nel vostro fiato son le mie parole.
Come luna da sè sol par ch’io sia;
Chè gli occhi nostri in ciel veder non sanno
Se non quel tanto che n’accende il sole.

Translation from Italian (Italiano) to English copyright © by Carl Johengen

Sonnet XXX

I see through your lovely eyes a sweet light
which through my blind ones I yet cannot see;
I carry with your feet a burden
which with my lame ones I cannot;

I fly with your wings, having none of my own;
with your spirit toward heaven I am always moving;
by your will I turn pale or blush,
cold in the sun, warm in the coldest weather.

Within your will alone is my will,
my thoughts within your bosom are born,
in your breath are my words.

I am like the moon, alone,
which our eyes cannot see in the heavens
except that it is illuminated by the sun.

Sonetas XXX

Tik Jūsų akimis regiu saldžiausią šviesą,
Kurios aklu savu žvilgsniu matyti neįstengiu,
Tik Jūsų kojomis nešioju naštą,
Kurios manasis šlubas žingsnis nepakeltų.

Nors neturiu sparnų, skrendu jūsiškiais,
Kartu su Jūsų siela nuolat link dangaus lekiu,
Blykštu, raustu vien pagal Jūsų valią,
Aš saulėje šąlu, o šaltyje – kaitra žėruoju.

Iš Jūsų norų kyla mano norai,
Ir mano mintys gimsta Jūsų sieloj,
O mano žodžiai – tai kvėpavimas jūsiškis.

Aš vienišas esu, tartum mėnulis,
Kurio mūs akys danguje nemato,
Pakol jo saulė neapšviečia ryškiai.

Sonetto LV

Sonetto LV

Tu sa, ch’io so, signor mie, che tu sai
Ch’i veni per goderti più da presso;
E sai ch’i’ so, che tu sa’ c’i’ son desso:
A che più indugio a salutarci omai?
Se vera è la speranza che mi dai,
Se vero è ’l buon desio che m’è concesso,
Rompasi il mur fra l’uno e l’altro messo;
Chè doppia forza hann’ i celati guai.
S’i’ amo sol di te, signor mie caro,
Quel che di te più ami, non ti sdegni;
Che l’un dell’altro spirto s’innamora,
Quel che nel tuo bel volto bramo e ’mparo,
E mal compres’ è degli umani ingegni,
Chi ’l vuol veder, convien che prima mora.

Translation from Italian (Italiano) to English copyright © by Carl Johengen

Sonnet LV

You know that I know, my lord, that you know
I have come to take pleasure in your presence;
and you know that I know that you know I am constant.
Why then do we hesitate to greet one another?

If it is true, this hope that you give me,
if these desires are true which come over me,
break down the wall between one and the other;
hidden sorrows have twice the force.

If I love only in you, my dear lord,
that which you love most, do not be angry;
let love spring up between our two souls.

That which in your noble face I seek
is but ill-understood by humankind,
and he who wishes to see it must first die.

Sonetas LV

Žinai tu, pone, kad žinau, jog tu žinai,
Kad mėgautis tavuoju artumu man miela,
Žinai, jog aš žinau, kad tu žinai – esu tau skirtas.
Kodėl gi delsiame pasveikint vienas kitą?

Jei iš tiesų tikra viltis, kurią man duodi,
Jei tikras begalinis mano noras,
Tegriūna siena tad tarp mūsų pastatyta;
Juk slaptas ilgesys yra dukart stipresnis.

Jei myliu tik tave, brangusis mano pone,
Neniekink to, kuris tave labiausiai myli;
Ir meilė tesužydi tarp mūs sielų.

Ko ieškau ir randu tavam nuostabiame veide,
Žmogaus protu suvokiama klaidingai,
Kas nori pamatyti tai – numirt pirmiausia turi.



Rendete agli occhi miei, o fonte o fiume,
L’onde della non vostra e salda vena.
Che più v’innalza, e cresce, e con più lena
Che non è ’l vostro natural costume.
E tu, folt’air, che ’l celeste lume
Tempri a’ tristi occhi, de’ sospir miei piena,
Rendigli al cor mio lasso e rasserena
Tua scura faccia al mio visivo acume.
Renda la terra i passi alle mie piante,
Ch’ancor l’erba germogli che gli è tolta;
E ’l suono Ecco, già sorda a’ miei lamenti;
Gli sguardi agli occhi mie, tue luci sante,
Ch’io possa altra bellezza un’altra volta
Amar, po’ che di me non ti contenti.

Translation from Italian (Italiano) to English copyright © by Carl Johengen


Give back to my eyes, o fountains and rivers,
the waves of powerful currents that are not yours,
which swell you and surge with such force
than was ever in your nature.

And you, dense air, heaven’s light
obscuring from my sad eyes, full of sighs,
give them back to my weary heart, and lighten
your dark features to my sight.

Let the earth return to me the traces of my steps,
that the grass may grow where it was crushed;
give back the sounds, Echo, yet deaf to my laments;

their glances back to my eyes, you blessed pupils,
that I may sometime love some other beauty
since with me you are not satisfied.


Grąžinkit, upės ir upeliai, mano žvilgsniui
Bangas jums nepriklausančios tvirtos tėkmės,
Kuri mane pakeltų ir nuneštų su jėga,
Neįprasta ramiausiai prigimčiai jūsiškei.

Tu, rūke, kuris dangiškąją šviesą
Užtemdei mano žvilgsniui varganam, atodūsiais užlietam,
Grąžink ją širdžiai iškamuotai ir nuskaidrink
Akims manosioms savo veidą tamsų.

Grąžink, o žeme, tu žingsnius manosioms kojoms
Kad vėl žolė suželtų, kur ištrypta buvo,
Grąžink garsus, maldoms manoms kurčiasis aide.

Aštrumą mano žvilgsniui tegrąžina tavo šventos akys,
Kad kartais kitą grožį aš pamilt galėčiau –
Tavęs juk nepatenkina buvimas su manim.

Sonetto XXXII

Sonetto XXXII

S’un casto amor, s’una pietà superna,
S’una fortuna infra dua amanti equale,
S’un’aspra sorte all’un dell’altro cale,
S’un spirto, s’un voler duo cor governa;
S’un’anima in duo corpi è fatta etterna,
Ambo levando al cielo e con pari ale;
S’amor c’un colpo e d’un dorato strale
Le viscer di duo petti arda e discerna;
S’amar l’un l’altro, e nessun se medesmo,
D’un gusto e d’un diletto, a tal mercede,
C’a un fin voglia l’uno e l’altro porre;
Se mille e mille non sarien centesmo
A tal nodo d’amore, a tanta fede;
E sol l’isdegno il può rompere e sciorre.

Translation from Italian (Italiano) to English copyright © by Carl Johengen

Sonnet XXXII

If there is a chaste love, a heavenly pity,
an equal fortune between two lovers,
a bitter fate shared by both,
and if a single spirit and one will governs two hearts;

if one soul in two bodies is made eternal,
raising both to heaven on the same wings;
if love with one blow and one golden arrow
can burn and pierce two hearts to the core;

if each loves the other rather than himself,
with a pleasure and delight so rewarding,
that to the same end they both strive;

if thousands upon thousands are not worth a hundredth
part of such a loving bond of such a faith;
then shall anger alone break and dissolve it?

Sonetas XXXII

Jei gailestis dangaus ir meilė nekaltoji,
Jei porai mylinčiai toks pats likimas skirtas,
Jei vieno žiaurią lemtį kitas jaučia,
Jeigu dvasia viena dvi širdis valdo;

Jei siela kūnuose dviejuos patampa amžina,
Pakeldama abu dangun savais sparnais;
Jei meilė auksine strėle vienu smūgiu
Uždegt, nuskaidrinti širdis krūtinėj gali;

Jei vienas myli kitą už save labiau,
Džiaugsmu ir malonumais viens kitam atsidėkoja
Ir pabaigos gyvenimo abu vienodos siekia;

Net tūkstančiai nėra verti dalies šimtosios
Stipriausio meilės ryšio ir tokios ištikimybės;
Tad argi gali pyktis tai nutraukt ir sunaikinti?

Sonetto XXIV

Sonetto XXIV

Spirto ben nato, in cui si specchia e vede
Nelle tuo belle membra oneste e care
Quante natura e ’l ciel tra no’ puo’ fare,
Quand’a null’altra suo bell’opra cede;
Spirto leggiadro, in cui si spera e crede
Dentro, come di fuor nel viso appare,
Amor, pietà, mercè, cose sì rare
Che mà furn’in beltà con tanta fede;
L’amor mi prende, e la beltà mi lega;
La pietà, la mercè con dolci sguardi
Ferma speranz’al cor par che ne doni.
Qual uso o qual governo al mondo niega,
Qual crudeltà per tempo, o qual più tardi,
C’a sì bel viso morte non perdoni?

Translation from Italian (Italiano) to English copyright © by Carl Johengen

Sonnet XXIV

Noble spirit, in whom is reflected,
and in whose beautiful limbs, honest and dear, one can see
all that nature and heaven can achieve within us,
excelling any other work of beauty;

graceful spirit, within whom one hopes and believes
dwell – as they outwardly appear in your face –
love, pity, mercy, things so rare
and never found in beauty so truly;

love takes me captive, and beauty binds me;
pity and mercy with sweet glances
fill my heart with strong hope.

What law or power in the world,
what cruelty of this time or of a time to come,
could keep Death from sparing such a lovely face?

Sonetas XXIV

Siela kilnioji, kurią regiu aš atsispindint
Nuostabiose tavojo kūno dalyse,
Štai ką dangus draug su gamta nuveikti gali,
Kai grožį kurdami viens su kitu jie varžos.

Siela žavioji, kurioje viltis, tikėjimas gyvena –
Kaip aiškiai visa tai veide tavam matyti –
Juk meilė, gailestis ir atjauta – tokie reti dalykai
Ir grožyje jų nuoširdžių nebūna.

Ta meilė mane kausto, grožis pančius riša,
O gailestis, malonė, žvelgdami švelniai
Vargingai širdžiai viltį dovanoja.

Kokie įstatymai ar galios šio pasaulio
Priversti mirtį žiauriąją galėtų
Aplenkti tokį gražų veidą?

Francesco Petrarca

Sonetto XXXIX (47)

Benedetto sia ‘l giorno

Benedetto sia ‘l giorno, e ‘l mese, e l’anno,
E la stagione, e ‘l tempo, e l’ora, e ‘l punto
E ‘l bel paese e ‘l loco, ov’io fui giunto
Da’duo begli occhi che legato m’ànno;

E benedetto il primo dolce affanno
Ch’i’ ebbi ad esser con Amor congiunto,
E l’arco e la saette ond’ i’ fui punto,
E le piaghe, ch’infino al cor mi vanno.

Benedette le voci tante, ch’io
Chiamando il nome di Laura ho sparte,
E i sospiri e le lagrime e ‘l desio.

E benedette sian tutte le carte
Ov’io fama le acquisto, e il pensier mio,
Ch’è sol di lei, si ch’altra non v’ha parte.

Blessed be the day, and the month, and… / translated by A. S. Kline

Blessed be the day, and the month, and the year,
and the season, and the time, and the hour, and the moment,
and the beautiful country, and the place where I was joined
to the two beautiful eyes that have bound me:

and blessed be the first sweet suffering
that I felt in being conjoined with Love,
and the bow, and the shafts with which I was pierced,
and the wounds that run to the depths of my heart.

Blessed be all those verses I scattered
calling out the name of my lady,
and the sighs, and the tears, and the passion:

and blessed be all the sheets
where I acquire fame, and my thoughts,
that are only of her, that no one else has part of.

Palaiminta tebus diena, mėnuo ir metai / vertė Giedrius Prunskus

Palaiminta tebus diena, mėnuo ir metai,
Ir metų laikas, mirksnis, valanda, minutė,
Graži šalis, vieta, kur mano širdį kliudė
Mane pavergę dvi nuostabios akys.

Palaimintas saldus pirmasis jausmas,
Kai pajutau alsavimą Amūro
Ir lankas, ir strėlė mane kur kliudė,
Ir žaizdos lig širdies gelmių išpjautos.

Palaiminti balsai, kuriais daug kartų
Ištartas Lauros vardas suskambėti gali
Atodūsiai ir ašaros, ir aistros.

Palaiminti visi laiškų lapeliai
Kur liepsną aš savų minčių išlaisčiau
Vien apie ją, kitų ten būt negali.



Pace non trovo, e non ho da far guerra,
E temo, e spero, ed ardo, e son un ghiaccio:
E volo sopra ‘l cielo, e giaccio in terra;
E nulla stringo, e tutto ‘l mondo abbraccio.

Tal m’ha in priggion, che non m’apre, nè serra,
Nè per suo mi ritien, nè scioglie il laccio
E non m’ancide Amor, e non mi sferra;
Nè mi vuol vivo, nè mi trahe d’impaccio.

Veggio senz’occhi; e non ho lingua e grido;
E bramo di perir, e cheggio aita;
Ed ho in odio me stesso, ed amo altrui.

Pascomi di dolor, piangendo rido,
Egualmente mi spiace morte e vita,
In questo stato son, Donna, per Voi.

I find no peace / translated by A. S. Kline

I find no peace, and all my war is done.
I fear and hope. I burn and freeze like ice.
I fly above the wind, yet can I not arise;
And nought I have, and all the world I season.

That loseth nor locketh holdeth me in prison
And holdeth me not–yet can I scape no wise —
Nor letteth me live nor die at my device,
And yet of death it giveth me occasion.

Without eyen I see, and without tongue I plain.
I desire to perish, and yet I ask for health.
I love another, and thus I hate myself.

I feed me in sorrow and laugh in all my pain;
Likewise displeased me both life and death,
And my delight is the cause of this strife.

Ramybės nerandu, bet ir kariaut nenoriu / vertė Giedrius Prunskus

Ramybės nerandu, bet ir kariaut nenoriu,
Bijau, viliuosi ir degu, į ledą stingstu
Į dangų vėl skrendu ir žemėn smingu,
Tai nieko nejuntu arba apglėbt pasaulį puolu.

Įkalina mane, kas niekad neišlaisvins,
Šalia savęs laikys arba užtrauks man kilpą.
Ši meilė anei žudo, anei laisvę teikia,
Nenori kad gyvenčiau, bet kliūčių nepaiso.

Aš be akių matau, šaukiu aš be liežuvio,
Ilgiuosi aš kančios, bet ir pagalbos noriu,
Nekęsdamas degu ir kitą myliu.

Skausmu aš maitinuos ir verkdamas šypsausi,
Vienodai man patinka būt gyvam ar mirti.
Dėl Jūsų toks esu, brangioji ponia.


I’ vidi in terra angelici costumi

I’ vidi in terra angelici costumi,
E celesti bellezze al mondo sole;
Tal che di rimembrar mi giova, e dole:
Che quant’io miro, par sogni, ombre, e fumi.

E vidi lagrimar que’ duo bei lumi,
Ch’han fatto mille volte invidia al sole;
Ed udì’ sospirando dir parole
Che farian gir i monti, e stare i fiumi.

Amor! senno! valor, pietate, e doglia
Facean piangendo un più dolce concento
D’ogni altro, che nel mondo udir si soglia.

Ed era ‘l cielo all’armonia s’intento
Che non si vedea in ramo mover foglia.
Tanta dolcezza avea pien l’aer e ‘l vento.

I saw angelic virtue on earth / translated by A. S. Kline

I saw angelic virtue on earth
and heavenly beauty on terrestrial soil,
so I am sad and joyful at the memory,
and what I see seems dream, shadows, smoke:

and I saw two lovely eyes that wept,
that made the sun a thousand times jealous:
and I heard words emerge among sighs
that made the mountains move, and halted rivers.

Love, Judgement, Pity, Worth and Grief,
made a sweeter chorus of weeping
than any other heard beneath the moon:

and heaven so intent upon the harmony
no leaf was seen to move on the boughs,
so filled with sweetness were the wind and air.

Po žemę vaikštant angelus regėjau / vertė Giedrius Prunskus

Po žemę vaikštant angelus regėjau
Ir dangiškos grožybės žemėje nušvito,
Kurios džiaugsmus ir liūdesį vėl sugrąžino
Ir ką regiu – tai vien sapnai, ūkai, šešėliai.

Mačiau aš verkiant dvi akis gražiąsias,
Kurios daugkart ryškiau švytėti saulę verčia
Atodūsiu girdėt kaip žodžiai sklendžia,
Kurie kalvoms judėt, sustoti upėms leidžia.

Tiesa ir meilė, gailestis ir skausmas
Verksme į švelnų chorą susilieja
Kurį girdėt pasauly moka ne kiekvienas.

Dangus harmonija užlietas rodės,
Kurios lapelis virpantis nejaučia.
Švelnumo pilnas oras, netgi vėjas.



Chamber music programme dedicated to the “sonnet” in music.

Performed by Eglė Andrejevaitė, piano & Stein Skjervold, bariton